Jaunbornėje galima apžiūrėti ant akmens pastatytą 2 m x 1,5 m x 2 m dydžio mūrinę koplytėlę su cinkuotos skardos stogu. Laukų riedulio antžeminiai matmenys yra 3,6 m x 2,5 m x 0,9 m. Iš esmes, koplytėle – tai mūrinis stulpas su niša, kurioje yra Mergelės Marijos, teikiančios nepaliaujamą pagalbą, paveikslas su mediniais rėmais. Ant rėmų lenkiškai užtašyta: 1907 m. spalio 15 d. Toliau prašymas į Dievo Motiną, kad suteiktų sveikatos. Po niša – žalvarinė plokštelė su užrašu lenkų kalba: „Matko Boska Nìeustajacej Pomocy Mòdl sìę za Nami” („Dievo Motina, teikianti nepaliaujamą pagalbą, melskis už mus“).

Maža ir labai paprasta Jaunbornės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčia pastatyta 1859 m. Lenkijos dvarininko Julijaus Sivickio valia, 1890 m. perstatyta, 1921 m. atnaujinta. Meno vertintojus čia gali sudominti atskiri dalykai, iš kurių patys įdomiausi yra vargonų antstatas su medžio raižiniais, kuris, galimas daiktas, yra iš Elernės bažnyčios manierizmo stiliaus įrangos dalis. Aplink bažnyčią išsidėsčiusios senosios kaimo kapinės, kuriose centrinę vietą užima Sivickių giminės kapai.

Juzefovos (Jezupovos) Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia pradėta statyti 1934 m., baigta 1961 m. Pastatyta bažnyčia buvo atimta ir perduota klubui įrengti. 1989 m. grąžinta bendruomenei.

1861 m. buvo padėti pamatai naujos mūrinės bažnyčios statybai Kalupėje. Juos pašventino Lyksnos dekanas Kopecas. Politiniai įvykiai sutrukdė pratęsti statybos darbus net dvidešimčiai metų. Tiktai 1881 m. buvo sudaryta sutartis su meistrais 8925 rublių sumai dėl mūrinės bažnyčios statybos Kalupėje. Lėšas skyrė bendruomenė, grafas Pliateris-Zybergas ir dvasininkas S. Beinarovičius. Po metų bažnyčia jau buvo pastatyta ir 1882 m. klebonas S. Beinarovičius ją pašventino. Šie metai įamžinti bažnyčios fasade: „1882. Deo ornnipotentis”. Smulkesnė informacija pateikiama svetainėje adresu: www.visitdaugavpils.lv

Nuo Karņicko kalno atsiveria nuostabiausias vaizdas į miestą! Tai vaizdinga vieta, su kuria siejasi romantiška legenda apie didelę ir ištikimą meilę tarp grafienės Plateraitės Emilijos ir Lenkijos karininko Josifo Karņickio. Tai įvyko 1838 m. Viename iš prabangių pilies balių grafienė Emilija susipažino su Eversmuižos savininku karininku Josifu Karņickiu. Jaunuoliai įsimylėjo vienas kitą. Tačiau jų meilei kliudė grafas Plateris, kuris norėjo savo dukterį ištekinti už kilmingesnio ir turtingesnio jų sluoksnio žmogaus. Iš nevilties Emilija ir Josifas nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Josifas – šovėsi viename iš Krāslavos piliakalnių, o Emilija – šoko iš pilies trečiojo aukšto lango. Sutarto ženklu naktį iš rugpjūčio 3-osios į 4-ąją Josifas šovėsi, bet Emiliją paskutinę akimirką išgelbėjo jos tarnaitė. Josifas Karņickis buvo palaidotas mirties vietoje, kur pastatytas paminklas su užrašu: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami!“ Iki šiol liaudyje šis kalnas vadinamas Meilės kalnu, o šaltinis jo papėdėje – Meilės šaltiniu. Kad dar geriau galėtumėte mėgautis vaizdu, atsiveriančiu nuo Karņicko kalno, kalno viršūnėje pastatytas teleskopas.

Puošni stačiatikių cerkvė, pastatyta slaviškuoju stiliumi, su dideliu sodu, kuriame tikinčiuosius išklauso plačiai žinomas šventikas tėvas Viktoras. Ekskursijas po Karsavos miestelį veda mokyklos gidai.

Pažintis su: 1) valsčiaus istorija ir nūdiena; 2) su atminimo ženklu, skirtu pirmajam iš Latgalos kilusiam pasaulinio garso suomių kino režisieriui Teuvo Tulio (pseudonimas) – Teodorui Antonijui Tugajui ir jo motinai, pirmajai iš Latgalos baleto šokėjai Sankt Peterburgo Marijos teatre, Helenai Elvyrai Rönnqvist (mergautinė pavardė Garšina), su Nukryžiuotuoju, kurį padarė kino režisieriaus senelis Antonas Garšinas, su režisieriaus protėvių namais. Sološniekų kapinėse ilsisi jo senelis ir močiutė ir motinos pusės (antkapiniai kryžiai – giminaičio Boleslavo Turlajaus rankų darbas).

Turgavietės aikštė buvo suformuota XVIII amžiuje. Pagrindiniai jos pastatai buvo rotušė, pastatyta 1752 metais, ir vaistinė, kuri šiame pastate veikia nuo 1810 metų ir savo funkcijas atlieka iki šiol. Aikštę ribojo vienaukščiai ir pusantro aukšto mediniai bei mūriniai pastatai su ūkiniais statiniais. Tai daugiausia buvo pirklių ir amatininkų gyvenamieji namai, įvažiuojamieji kiemai su arklidėmis ir krautuvės. Rytinėje aikštės dalyje stovėjo pagrindinis pastatas – rotušė. Tai buvo laisvai stovintis dviejų aukštų pastatas, kurio pirmajame aukšte buvo muitinė, svorių ir matų patalpos, vėliau taip pat krautuvės. Aikštė buvo įsikūrusi prie pagrindinės magistralės – pašto kelio iš Rygos į Maskvą. Centrinėje aikštėje taip pat buvo Latvių draugijos namai. Šiuo metu miesto gyventojus ir jo svečius džiugina fontanas, įrengtas miesto herbo forma.

Grafų Pliaterių parko pakraštyje, iš dalies juosiama senų medžių, stovi liuteronų bažnyčia. Pirmas kertinis akmuo buvo padėtas 1935 metais, o bažnyčia pašventinta 1938 metais. Maldos namai veikė iki 1944 metų. 1984 metais ten įrengė muziejaus parodų salę, kuri ten veikė iki 1996 metų, kai bažnyčia vėl atiteko parapijai. Pamaldos Kraslavos liuteronų bažnyčioje vyksta pirmą ir trečią mėnesio sekmadienį. Iš anksto registruotis!

Kraslavos sentikių parapija datuojama 1850 metais. Kuriais metais pastatyti maldos namai, tikslios informacijos nėra. Nuo seno iš gyventojų pasakojimų žinoma, kad kažkoks prekeivis atidavė savo ūkinius pastatus parapijai, kad juos pertvarkius būtų galima įkurti maldos namus. 2002 metais Kraslavos sentikių bažnyčioje kilo gaisras, sunaikinęs seną medinį pastatą. Nauja bažnyčia buvo pastatyta panaši į senąją, bet tai plytinis pastatas ir daug erdvesnis. Iš anksto užsiregistruokite!

Kraslavos katalikų bažnyčia yra ryškiausias Latgalos baroko architektūros pavyzdys. Pirmąją medinę katalikų bažnyčią 1580–1590 metais pastatė Miķelis de Brunavs. Dabartinė bažnyčia buvo statoma 1755–1767 metais pagal italų architekto Antonio Parako projektą. Bažnyčios altoriaus dalyje yra XVIII amžiuje italų dailininko Filipo Kastaldi nutapyta freska „Šventasis Liudvikas išvyksta į kryžiaus žygį“, kurios restauravimo darbai truko 12 metų ir buvo baigti 2015 metais. Ypač verta paminėti šventojo kankinio Donato relikvijas, kurios pritraukia daugybę tikinčiųjų ir taip paverčia Kraslavą antra pagal svarbą piligrimystės vieta Latgaloje po Aglonos. Nuo 1757 iki 1844 metų prie bažnyčios veikė dvasinė seminarija – pirmoji aukštoji mokykla Latvijoje. Nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. bažnyčia atvira nuo 10.00 iki 19.00 val. Kitu metu būtina registruotis iš anksto. Ekskursijas būtina užsisakyti iš anksto!

Vabuolės valsčiui būdinga tai, kad čia buvo ir šiandien pakelėse tebestovi daugiausiai kryžių palyginti su visa Latvija. Po 19 a. penktojo dešimtmečio įvykių dauguma jų buvo sunaikinti. Iš 44 Nukryžiuotųjų šiandien likę tiktai 29. Praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje šių vietų gyventojai pamažu pradėjo atkurti kryžius. 1998 m. Skrindų muziejus Kultūros ministerijos skirtomis lėšomis atstatė valsčiuje 2 kryžius su Nukryžiuotuoju. Padedant kultūros kapitalo fondui kryžių atstatymo darbai Vabuolės valsčiuje tęsiami toliau.

Kai 1767 metais Kraslavoje pastatė naują mūrinę bažnyčią, senąją išardė ir pervežė į Kuombulius. Ši bažnyčia Kuombuliuose stovėjo apytikriai 60 metų. 1818 metais seną medinę bažnyčią nugriovė ir pastatė mūrinę koplyčią, kuri buvo skirta šv. Jono garbei. Ji buvo Kraslavos bažnyčios filialas. Bažnyčios įrengimo ir perstatymo darbai tęsėsi iki pat XX amžiaus penktojo dešimtmečio. Pamaldos vyksta sekmadieniais ir švenčių dienomis. Būtina registruotis iš anksto!

Mūrinis Lašų liuteronų bažnyčios pastatas pastatytas 1805 m. Bažnyčios sode yra Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių armijos karių kapai.

Medinė Laucesos Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia pastatyta 1921–1923 m., vietoj 1797 m. pastatyto ir 1920 m. sudegusio senojo bažnyčios pastato.

Valstybės saugoma stačiatikių cerkvė, pastatyta 18 a., su vertingais meno kūriniais ir sakraliniais daiktais.

Lielbornės ponų namas šiuo metu yra labai apleistas. Iš buvusių dvaro pastatų išliko tiktai senieji rūmai ir ūkiniai pastatai. Iš šalia buvusio malūno beliko griuvėsiai. Kaip atrodė Lielbornės dvaras, galima matyti V. Z. Stafenhageno graviūrų albume. Tada ponų namą sudarė trys dalys – senieji rūmai, jungiamosios dalys ir naujieji rūmai. Senieji rūmai galėtų būti 18 a. statinys, dviejų aukštų, su stačiu dvišlaičiu stogu. Ant fasado matomi piliastrai. Jungiamoji dalis – vieno aukšto. Už jos buvo 19 a. pirmojoje pusėje pastatytas klasicizmo stiliaus pastatas. Namo centrą išskiria rizalitai su trikampiu frontonu ir balkonu virš priebučio. Priešais priebutį, vingyje, eina kelias. Šalikelė atitverta tvorele, toliau yra apžvalgos aikštelė, nes nuo aukštos kalvos, ant kurios yra dvaro centras, atsiveria puikus vaizdas į aplinkinius laukus, valstiečių namus ir Dauguvą. Šių vietų grožį savo kelionės užrašuose yra pažymėjęs ir vokiečių poetas H. Heinė.

1993 m. atnaujinta balta katalikų bažnyčia su J. Bardos Kryžiaus kelio paveikslais, šalia jos yra koplyčia, kurioje melsdavosi ir atguldavo amžinojo poilsio Everso dvaro grafų Karnickių giminės nariai (pastatyta 1738 m.), varpinė, greta jos – Leono Tomašickio sukurta Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Marijos žemės karalienės statula.

Valstybės saugomas architektūrinis miestų statybos paminklas, 19 a. Latgalai būdingi vienaaukščiai mediniai pastatai, buvusi turgaus aikštė. Ludzos Kraštotyros muziejaus gidai supažindina su šiuo objektu ekskursijos po Ludzos miestą metu.